2011-05-16 

 

Balandžio pabaigoje vykusioje Lietuvos moksleivių dailės olimpiadoje susitikome su vienuoliktoku jonaviškiu Aurimu Simanavičiumi. Pasiklausius, kaip Aurimas pristato savo į olimpiadą atsivežtą tapybos namų darbą, sužavėjo iš šio jauno žmogaus trykštantis laisvumas, jaunatviška drąsa, energija ir savitas požiūris į kūrybą. Pasigavome Aurimą, vos spėjusį atsikvėpti po komisijos užduotų klausimų, ir pakalbinome apie piešimą, jo atradimus bandant įvairias technikas ir meną apskritai.

Kas Tavo gyvenime nutiko, kad atsiradai mokinių dailės olimpiadoje?

Aš piešiu, kiek save atsimenu. Nuo mažens piešdavau, piešdavau, piešdavau... Apskritai visuomet turbūt, išskyrus matematikos pamokas. O šiaip iš tiesų nuolat piešiu, nors ir nebaigiau jokios meno mokyklos.

Vėliau, jau kai buvau kokioje aštuntoje klasėje, pradėjau piešti „rimčiau“, susidomėjau aerografija, paišymu ant automobilių ir pan. Tuomet dabartinė dailės mokytoja mane pastebėjo, pasiūlė lankyti dailės būrelį. Ir aš nuėjau. Keisčiausia buvo tai, kad beveik visi ten buvo dvyliktokai – o aš toks vienas vaikis. Ir vienintelis iš jų piešdavau. Ir taip po truputį bepiešdamas tobulėjau, bėgant laikui pradėjau dalyvauti ir dailės olimpiadose.

Kai pirmą kartą pasiūlė pabandyti dalyvauti dailės olimpiadoje, buvau dešimtoje klasėje. Bet tąkart nepasisekė. Jau maniau, kad daugiau nebedalyvausiu, bet po metų ir vėl pasiūlė, o aš ir vėl sutikau. Važiavau į rajoninę atranką, kartu su manimi vyko kitas dvyliktokas, kuris labai gražiai tapo. Aš tikrai visiškai nieko nesitikėjau, tik nenorėjau paskutinis likti, kad gėda nebūtų. O paskui sužinojau, jog man vos vieno balo iki maksimumo pritrūko. „Vau“ – galvojau. Šokas buvo. Visai nesitikėjau, kad taip viskas susiklostys. Ir štai dabar esu čia...

Tai dabar daugiau pasitiki savimi?

Šiaip nelabai... Žinau, kad vis vien yra daug geresnių. Kai pagalvoju, tai atrodo, jog galėčiau ir moku piešti, bet žinau, kad jei norėčiau stoti į architektūrą, tai yra begalė gražiau ir geriau piešiančių žmonių. O to pasitikėjimo savimi niekada ir neturėjau. Tiesiog visad piešiau savo malonumui.

Iš Tavo pasakojimo susidaro įspūdis, jog piešimas Tavo gyvenime atsirado tarsi nežinia iš kur...

Taip, nežinau net pats... Piešiau visada. Net neatsimenu, kada nepiešiau. Nors, kaip sakiau, nesu nieko baigęs. Iš pradžių, aišku, piešiau „gana vaikiškai“, visokias „ nesąmones“, vėliau jau pradėjau vartyti knygas, domėtis, kaip pagal anatomiją žmogų piešti. Mokiausi, kaip reikia piešti raumenis, visas kūno dalis iki sausgyslių. Ir taip po truputį tobulėjau, atradau aerografiją, kitas technikas.

 

Aurimo Simanavičiaus darbas. Aerografija

Gal galėtumei paaiškinti, kas yra aerografija?

Aerografija – tai piešimas ant automobilių. Yra toks aparatas (aerografas), kuris atrodo tarsi tušinukas, jo viduje yra dažų puodelis. Prijungtas prie suspausto oro jis purškia dažus. Su aerografu gali purkšti tokio plonumo linijas, kad atrodys kaip su tušinuku piešta. Lietuvoje yra labai mažai žmonių, kurie tuo užsiima. Kažkaip tai mane sudomino ir pradėjau pažįstamiems piešti ant motociklų, šalmų ir pan. Vėliau jau įsigijau geresnę įrangą ir piešiu toliau.

Bendraujant su Tavimi – sudarai labai laisvo žmogaus įspūdį. Tiek kūryboje, tiek gyvenime. Ir kaip susidoroji su „teminėmis“ užduotis, kaip šiuo atveju dailės olimpiadoje, kai yra nurodyta konkreti darbų tema. Ar tai Tavęs nevaržo?
 

Aš nežinau... Dažnai nesutinku su komisija. Kartais žmonėms, kurie yra kažkada baigę universitetus ar kitus mokslus, atrodo, kad turi būti taip ir taip. Bet jaunimas juk turi savo įsitikinimus, kuria ir piešia taip, kaip jie nori. Aš kuriu irgi taip, kaip man atrodo. Tiesiog darau tai, ką esu sugalvojęs. Jeigu man nurodo temą – kažką pagal tą temą sukuriu sau, o paskui pristatydamas žodžiais daugiau apipinu ir „pritempiu“ savo darbą. Net jeigu man ir nurodomos kažkokios taisyklės – aš vis vien jas laužau.

Kas, Tavo nuomone, yra kūryba? Ar kiekvieną nupieštą taškiuką ir kryžiuką galima laikyti kūriniu?

Man vienintelis tikras menas yra realizmas, pavyzdžiui, kai nupieštas žmogus kaip „tikras“ atrodo, tarsi jo nuotrauka, o ne tai, kas dabar vyrauja mene. Dabar aš apskritai nematau jokių menininkų, kuriuos verta būtų minėti ar jų kūrinius pirkti. Gal dėl to mane aerografija ir patraukė, nes kai pasižiūri į jos profesionalų darbus – viskas tikroviška ir gyva...

Geras pavyzdys menininkai, kurie ant drobės prikeverzoja „kleckų“ ir parduoda tuos darbus už didžiules sumas. Man tai atrodo visiškas absurdas. Jeigu esi menininkas, jei laikai save kuriančiu žmogumi, vis vien turi žinoti tam tikras taisykles, pavyzdžiui, tapydamas žmogų privalai išmanyti žmogaus anatomiją.

Mano nuomone, menininkas turėtų mokėt ne tiesiog pakleckoti ir sakyti, „kad aš esu menininkas ir giliai suvokiu, o tu nesuvoki, nes nesi menininkas“. Turi suprasti, ką kuri, turėti savo nuostatas, kaip kurti. Turėti savitą braižą, bet ne bet ką keverzoti. Absurdiškai man daugelis dabartinių menininkų atrodo.

Kas, Tavo nuomone, yra talentas?

Kaip sakoma, talentas yra 5 proc. įgimto talento ir 95 proc. sunkaus darbo. Kuo daugiau dirbi – tuo daugiau tobulėji. Juk nebūna, kad atsikeli vieną rytą, kažką nupieši, ir visi sako: „Vau, kaip gerai pieši“. Visi pradeda nuo to paties taško ir turi nuolat dirbti, dirbti, dirbti. Po truputį tobulėji ir kažko pasieki. Žinoma, niekada absoliutaus tobulumo nepasieksi, vis vien kažkas bus už tave geresnis. Bet kuri sau, savo malonumui, o paskui žiūri, ar tai sieti su tolesniu gyvenimu. Yra juk ir tokių, kuriems tiesiog malonu kurti savo malonumui ar padaryti ką nors draugams. Aš, pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad norėčiau ateitį sieti su dizainu ar architektūra... Gal ir savanaudiškai skamba, bet pinigų reikia visiems, pelnas nepakenktų...

O pats ar jautiesi talentingas?

Nelabai... Apskritai nesijaučiu talentingas. Aš piešiu, stengiuosi tobulėti, bet kad jausčiausi „koks aš kietas“, – taip tikrai nėra. Bet kas, daug darbo įdėjęs, gali išmokti visa tai. Nėra taip, kad apsisprendi – „būsiu menininkas“ ir tampi menininku. Taip nėra. Kai kuriems ir kantrybės ar užsispyrimo pritrūksta. Bet kuriant svarbu nepasiduoti. Nes jei pabandysi, porą kartų neišeis, ir mesi viską – nieko gero. Būna, aišku, ir man, kad nepavyksta kas nors, bet paskui pats sau pasakai, jog „dar pabandysiu, gal kaip nors kitaip, kitu būdu...“ „Besitreniruodamas“ tą ribą pereini, persilauži ir sieki to, ko nori.

O Tau piešimas, aerografija – gyvenimo būdas, laisvalaikio užimtumas?

Aš tiesiog kažkaip susidomėjau, man pasidarė įdomu. Apie aerografiją nemažai laidų per televiziją pasižiūrėdavau, pasidarė įdomu, užsimaniau pabandyti. Susidomėjau, susitaupiau pinigų, nusipirkau dažų, išmėginau. Vėliau sumąsčiau, kad galima piešti ir kitur, ne tik ant automobilių, bet ir ant sienų, lubų... Galima piešti bet kur... Nors pati pradinė aerografijos idėja yra piešti ant automobilių.

Man netgi buvo tokia mintis šovusi, kad jeigu nepavyktų įstoti į universitetą, – eisiu į artimiausią garažą ir dažysiu mašinas. Bet čia blogiausiu atveju. Nors iš tiesų iš aerografijos galima ir pinigų užsidirbti, jei daug dirbi, turi vaizduotę kurti, moki atsižvelgti į klientus... Visada bus tų, kurie norės gražesnio automobilio ar kažkokios detalės ant jo. Galbūt ne Lietuvoje, bet kitose šalyse žmonės tikrai iš to užsidirba.

Ateities perspektyvoje – architektūra arba dizainas?

Taip, arba architektūra, arba kažkas su interjero dizainu. Apie tai dar mažiau galvojau, labiausiai norisi architektūrą studijuoti užsienyje arba Lietuvoje, jei pavyktų į nemokamą įstoti.

Kodėl būtent architektūra, kodėl ne tapyba?

Kažkaip mane visuomet traukdavo įvairūs pastatai, juos apžiūrinėti. Ir ne kokias nors trobeles, bet dangoraižius... Man net kvapą, atrodo, kartais užgniaužia. Patinka man kitose šalyse visi tie didžiuliai pastatai, visa ta urbanizacija, daugybė tų pastatų... Man labai gražu. Nesvarbu, kad ir to smogo debesys kabo, purvinas tas miestas, žmonės visi nelaimingi, bet bendras vaizdas man vis vien gražus ir žavi. Net negaliu to paaiškinti.

O dabar ar bandai kažką daryti, modeliuoti dangoraižius?

Ne, dar reikėtų palaukti. Įvairiomis kompiuterinėmis programomis jau bandau „statyti“ tuos pastatus, modeliuoti, nes žinau, kad jei norėsiu architektūrą studijuoti, – kažkiek tai gali praversti. O visi tie lipdymai, modeliavimai – jau praeitis. Viskas jau kompiuteriais daroma. Aišku, ir tam reikia pinigų, dar daugiau visokiausių dalykų nusipirkti, bet jau ir taip viską išleidau dažams. Tik turiu laisvų pinigų – iškart einu į parduotuvę ir nusiperku dažų indelį. Tai jau kaip priklausomybė – paskutinius litus atiduodu. Kiti nusiperka alaus ar cigarečių, o aš už tuos dešimt litų einu į „Senukus“ dažų ieškoti. Arba popieriaus kalną nusiperku. Mano namuose to popieriaus tiek, kad turbūt ir per karą galėčiau išgyventi ir nepritrūkčiau.

Užsiminei apie grafičius. Kokia Tavo nuomonė apie juos?

Aš esu prieš grafičius, prieš visus nesąmoningus užrašus ant sienų. Aišku, būna ir gražių grafičių, nupieštų spalvotai, su šešėliais, bet, tarkim, „Solomon“ ar kažkas... Suprantu, gal žmogus save taip išreiškia, bet... Aš to nesuprantu. Jeigu tai būtų ant sienos, kuri specialiai valstybės išskirta grafičių piešėjams, – tai gerai, bet jeigu pieši ant kokio nors valstybės pastato – tai gali bent jau ne savo vardą užrašyti, o ką nors gražaus nupiešti.

Aš pats niekada grafičių nepiešiau. Gal šaudykloje kokioje esu truputį pakeverzojęs, kai mažas buvau... Bet paskui, jeigu piešiau kažką susijusio su grafičiais – tai nebent gaudavau kokį užsakymą iš baro mieste, pavyzdžiui, nupiešti ką nors ant sienos. Paskutinį kartą teko su draugu didžiulę 21 kv. m. sieną išpiešti. Tai įdomu, gerai laiką praleidi. Aišku, būna ir kitų niuansų, kai tave stebi pro petį ir skatina „daryti“.

Aurimo Simanavičiaus piešinys

Svarbu, kad pačiam patiktų, ką darai, o ne kažkas stovėtų už nugaros ir badytų: „Daryk daryk“. Taip niekada nepaskatinsi žmogaus. Tai nepadeda, niekada manęs nepaskatina. Turiu pats sugalvoti, jog noriu kažką geresnio sukurti, ir tuomet pradedu mąstyti, kaip tai įgyvendinti.

Kalbėjai dabar apie „badymą iš už nugaros“. Per darbų pristatymus daugelis mokinių mini savo dailės mokytojus, kurie padeda, pataria, kartais net liepia ar neleidžia piešti vienaip ar kitaip. Koks dailės mokytojo vaidmuo Tavo kūrybos augimo kelyje? Ar jis kaip vairuotojas, ar kaip bendrakeleivis, o gal kaip techninė pagalba, kurią išsikvieti, kai kažkas sugenda, nepavyksta?

Su mano mokytoja kitaip. Ji niekada man nenurodinėjo. Aš ką nors padarau, atnešu jai parodyti, ji pasako, kad gal kažkur per tamsu, gal šešėlių per daug ar jų trūksta... Bet aš sakau: „Mokytoja, taip ir taip turi būti. Mokytoja, aš taip norėjau padaryti.“ Aišku, aš negaliu ginčytis, jeigu piešiu, tarkim, studiją, kur viskas turi atitikti ir būti tikslu. Šiuo atveju jau, žinoma, su mokytoja nepasiginčysi. Ji žino geriau. Bet kai kažką pats kuri... Aišku, pataisyti kažką gali. Mano nuomone, mokytojai apskritai neturėtų kištis... Bent jau mano mokytoja nesikiša.

Pastaruoju metu aš daugiausia piešdavau draugų portretus, kartais pardavinėdavau, pinigų užsidirbdavau. Bet netapiau. Tapyti pradėjau visai neseniai. Sudomino. Pamaniau, kad pabandysiu vietoj aerografijos, gal kas nors išeis. O visus kitus piešinius piešdavau su studijom ir panašiai. Tai prie tokių dalykų mokytojas gali kabinėtis, bet ne prie savos kūrybos...

Tikrai vairuotoju mokytojo negalima pavadinti. Daugiausia darbų, kuriuos esu sukūręs, dažniausiai pats vienas padarau, nunešu mokytojai, parodau, ji įvertina, pasako, kas blogai, ir tiek... Gal net labiau kaip techninė pagalba kelyje...

Be to, didžiausią dalį savo darbų aš ne mokykloje nupiešiu, bet namuose, kur sėdžiu apsikrovęs dažais. Mano kambarys jau apskritai toksinėm atliekom smirdi nuo visų tų dažų, bet aš sėdžiu, klausau muzikos ir piešiu per naktį užsihipnotizavęs. Man taip patinka. Tik paskui mokslai kenčia, nes neišsimiegojęs būnu.

Kaip supratau, muzika irgi visuomet Tave lydi, ne tik piešimas...

Nuolat. Kažkaip man padeda nusiraminti, susikaupti. Jeigu kokio džiazo klausau ar kad ir metalo užsileidžiu, užsihipnotizuoju, užsidedu ausines ir piešiu. Niekas netrukdo aplinkui, nieko negirdžiu, kažkokia ramybė... ir piešiu.

Dailės olimpiada – Tau kažkoks iššūkis, adrenalinas?

Taip, įdomu pasižiūrėti, ką sugeba kiti. Aš jau važiuodamas į čia galvojau, kad būsiu tikrai paskutinėje vietoje. Išjuoks mane tiktai. Bet pamaniau, kas bus, tas bus. Atvažiavau, pasižiūrėjau... Aišku, yra ir labai gerų darbų, ir tikrai geresnių nei mano. Bet daugiausia parodys rytojaus kūrybinė užduotis, nes šiandien juk gali atsivežti bet ką, gali kad ir pavogti iš Luvro Mona Lizos paveikslą. Kadangi noriu studijuoti architektūrą, tiesiog smalsu, su kuo iš mano amžiaus grupės gali tekti susitikti. Jeigu tektų kovoti dėl nemokamos vietos, jog žinočiau, kas manęs laukia, ir nepradėčiau savimi pasitikėti per daug.

Apskritai jaunų žmonių gyvenime dailė, menas ar dar užima svarbią vietą?

Manau, kad nelabai... Iš vaikinų, kurie už mane geriau piešia, pažįstu tik vieną grafičių piešėją. Mokykloje visada jaučiausi išskirtas... Visi per pertraukas kažką rašo, šnekasi, o aš toks vienas sėdžiu ausines užsidėjęs ir paišau atsiribojęs. „Kiek jis gali piešt? Kiekvieną dieną ateina į pamokas ir vis piešia“, – klausinėja vieni kitų. Jaunesnėse klasėse sunkiau buvo, nes pasitaikydavo, kad kas nors sumąstydavo sugadinti piešinį, dabar jau pagaliau išaugom iš to amžiaus.

Kaip manai, kodėl yra taip? Kodėl dailė nepopuliari? Kaltos neįdomios dailės pamokos? Neperspektyvus dalykas?

Aišku, jeigu nori tapybą studijuoti – tai tikrai nežinia, kaip su tomis perspektyvomis bus, ar galėsi išgyventi.

Gal žmonės norėtų kurti, bet neturi kantrybės. Arba atsisėda piešti, paskambina koks draugas, pakviečia kur nors eiti – ir išeina. O aš nesu toks labai bendraujantis žmogus, nesu visų draugas, visada labiau užsidaręs, sėdėdavau kambaryje ir piešdavau. Nesakau, kad draugų neturiu, bet... aš ir kurdavau...

Dailės pamokos... dauguma vis vien per tas dailės pamokas nieko neveikia... Sėdi, kortom žaidžia, mokytojai su jais negali susitvarkyti. To paskatinimo, matyt, ir nelabai yra. Nors manęs tai niekas neskatino. Aš pats save skatinau. Ateina įkvėpimas, ir kuriu pats sau. Nežinau, ar galima kaip nors paskatinti per prievartą, per baksnojimą į nugarą.

Kalbėjosi Agnė Markauskaitė

Kalbėjosi Agnė Markauskaitė
 

Bernardinai.lt