Lietuvos moksleivių dailės olimpiadoje teko klausytis Marijos Ambrasaitės, dvyliktokės iš Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos, grafikos darbo pristatymo. Labai patiko Marijos kūrinys ir jo gilus bei nuoširdus pristatymas. Viena iš labiausiai įsiminusių Marijos frazių: „Jei gelbėčiau pasaulį – pradėčiau nuo savęs.“ Pakvietėme Mariją pokalbiui ir ji mielai sutiko. Tad kviečiame susipažinti su jaunąja menininke bei paskaityti, apie ką jaukiai kalbėjomės pavasarinės saulės atokaitoje.

Kadangi kalbamės Lietuvos moksleivių dailės olimpiadoje, įdomu sužinoti, kokia kūryba užsiimi?

Neapriboju savęs viena technika, mane domina skulptūra, grafika. Vienais metais netgi kūriau marškinėlių dizainą, mėgstu tapybą. Tikrai nespaudžiu  savęs į rėmus ir, kaip pati vadinu, „rimta kūryba“ užsiimu jau šešerius metus, o vaikystėje – tai, aišku, kaip ir visi vaikai mėgau piešti.
 

Spėju, kad dailės olimpiadoje dalyvauji ne pirmą kartą?
 

Respublikinėje olimpiadoje – jau ketvirtą kartą, o kai nuvažiuoju į miesto atranką, girdžiu: „Marija, kiek gi galima, gal jau užteks? Jei būtum jaunesnė – nebeleistume, jau dalyvavai, leisk ir kitiems pabandyti.“
 

Marijos Ambrasaitės darbas

Kaip pradėjai kurti? Kuri technika buvo pati pirmoji?
 

Ko gero, tai buvo guašas, akvarelė – visos lengviausios technikos, kurios įmanomos namų sąlygomis. Nuo trylikos metų pradėjau lankyti Šiaulių dailės mokyklą ir tuomet prasidėjo įvairios technikos, kurių mokėmės. Ko gero, labiausiai patiko skulptūros. Man tame „3D pojūtyje“ daugiau saviraiškos nei plokštuminiame. Bet išėjo taip, kad šiemet dailės olimpiadai dariau grafikos darbą, nes linoraižinys kokius penkerius metus man irgi yra artima technika.

O gal galėtumei nupasakoti, kas yra linoraižinys, nes turbūt ne visiems tai žinoma technika...
 

Tai yra iškiliosios grafikos technika. „Kūrybos procesas“ vyksta maždaug taip: Pasiimi specialų linoleumą (aišku, ne tokį, kurį tiesiame virtuvėje ar koridoriuje. Žinoma, galima ir ant tokio daryti, tačiau nežinia, ar bus kokybiškas darbas) ir su specialiais rėžtukais jį raižai tam tikra technika, įvairaus pločio, storio... Paskui ant jau išraižyto tepi spaustuvės dažus, dedi popierių, spaudi presu – ir išeina linoraižinys.

 

Marijos Ambrasaitės darbas 

O kiek laiko užtrunka vieną darbą išraižyti?

Jei tai pirmi raižiniai – gali užtrukti ir savaitę dirbant po 5–6 valandas kas dieną. Bet jeigu jau esi įgudęs – maždaug 18 val. pakanka vienam darbui išraižyti. Aišku, dar reikia ir atspaudimui laiko apie pusdienį palikti. Paskui jie turi dar ir išdžiūti... Jeigu rimtai dirbant – iki poros savaičių gali užtrukti pagaminti raižinį „nuo... iki...“. O jeigu taip „atostogaujant“ – tai ir ilgiau...

Visi šie užsiėmimai – gyvenimo būdas, laisvalaikis?

Man atrodo, kad tai ieškojimas savęs. Tai, kas jaunam žmogui atrodo kasdienybė – mokykla, šeima, namai, būrelis... Aš taip negalėčiau gyvent, man reikia saviraiškos, ieškoti savęs, spręsti savo problemas, realizuoti idėjas, emocijas išreikšti – tai nėra nei kasdienybė, nei gyvenimo būdas, tai yra kažkas tarp jų abiejų, kažkas iš pasąmonės.

Klausydamasi tavo darbo pristatymo susidariau įspūdį, jog esi neabejinga ir literatūrai, muzikai?
 

Muzikai – tai gal tiek, kiek ir visi – turiu mėgstamą stilių. Bet literatūra – tai išties... Manau, kad šiais laikais žmonės tolsta nuo literatūros. Žinoma, iš gyvenimo patirties taip pat daug gali suprasti, bet knygos duoda labai daug. Gali suprasti apie tą laikmetį, apie ankstesnių žmonių mąstymą, jų idėjas, problemas. Palyginti žmogaus mąstymą apie buitį ir būtį, pasikeitusias tendencijas. Nėra sausas supratimas, kad yra tik tai, ką matau dabar, o tai, kas buvo – nėra. Literatūra iš tiesų daro įtaką gyvenime.

Kaip konkursuose, olimpiadose pavyksta susidoroti su teminėmis užduotimis?

Be abejo, kai eini į konkursą, kur yra tema – negali tiesiog ignoruoti temos, bet aš visuomet stengiuosi į ją pažiūrėti savitai. Teko matyti, kad kiti savo darbais bandė interpretuoti ar kopijuoti M. K. Čiurlionį – man toks būdas nėra priimtinas. Mane žmogus visuomet domina kaip asmenybė, jo mąstysena, gyvenimo filosofija, biografija. Tai labiau sužavi nei konkretūs darbai. Aš savęs tikrai neapriboju, kad darysiu taip ir ne kitaip. Kurdama improvizuoju ir tai teikia malonumą, netampa suplanuotu mechanišku darbu.

Ar prieš šią olimpiadą, kurios tema skirta M. K. Čiurlioniui, gilinaisi į Čiurlionio asmenybę?

Tikrai nebuvo dirbtinis bandymas ieškoti informacijos apie M. K. Čiurlionį. Juo domiuosi maždaug 3–4 metus, nes juk nenuneigsi, kad jis garsiausias visų laikų lietuvių dailininkas. Ką skaičiau, žinojau – peržvelgiau dar kartą, kad atsiminčiau ir štai išėjo tai, ką padariau...

O ar turi autoritetų menininkų?

Man visada autoritetais buvo dailininkai Dali, Picaso. Aišku, Jurgis Mačiūnas, Fluxus judėjimo pradininkas, kuris visiškai neapribojo savęs, nesirėmė šablonais. Tai mane visada žavėjo. Iš tiesų yra autoritetų. Gal tradicinė dailė manęs niekad nežavėjo, nes, mano nuomone, tai tik akimirkos fiksavimas. Kažkuris žymus žmogus sakė, kad, atsiradus fotografijai, akademinė dailė tapo nebesvarbi.

Kokia Tavo nuomonė apie posakį „Menas dėl meno“?

Menas negali būti tik vizualus dalykas, turi eiti, skleisti žinią, perteikti idėją, atskleisti žmogaus mąstymą, ideologiją... Nors menas ir politika man yra visiškai priešingi dalykai, ir aš niekada... Aišku, niekada nesakyk niekada, bet tikrai nenorėčiau kada nors jų sieti.

Koks mokytojo vaidmuo Tavo kūryboje?

Iš tikrųjų mokytojas yra vienas iš svarbiausių dalykų, ypač, kai atrandi save tam tikroje sferoje ir tik pradedi kurti. Pirmoji mokytojo pagalba yra labai svarbi.  Žinoma, paskui kyla ginčų, nes mokinys jaučiasi gana gerai nusimanantis, o mokytojas gal mąsto kitaip nei mokinys, bet po to vėl bendrauji. Būtų kvaila teigti, kad mokytojas yra nesvarbus. Jis ypač svarbus tuo metu, kai mokaisi. Netgi tuomet, kai jautiesi ganėtinai profesionalus, net ir tada labai gerai yra kreiptis pagalbos į mokytoją, paklausti jo nuomonės, pabendrauti – visa tai įkvepia.

 

O su kuo sieji savo ateitį?

Labai norėjau studijuoti skulptūrą, nes tai viena iš labiausiai mane žavinčių technikų, bet kartu negaliu atsisakyti ir tiksliųjų mokslų. Tad ateičiai esu nusimačiusi viduriuką – architektūrą. Kol kas savo gyvenimą sieju su užsieniu, mane domina perspektyvos, inovacijos. Galbūt baigus studijas ir pasisėmusi šiek tiek patirties norėčiau grįžti atgal į Lietuvą ir padėti čia gyvenantiems žmonėms.

Gelbėtum pasaulį?

Taip, bet pradėčiau nuo savęs (juokiasi).

Skaudžiausia, kad architektūra tampa popsu. Ne paslaptis, kad Lietuvoje kultūrai nėra skiriama daug lėšų, ir menininkui tikrai nėra lengva pragyventi Lietuvoje. Ir architektūra – tai tarsi išeitis tarp meno ir mokslo. Aš galvoju apie tai nuo trylikos metų, kai ji dar visai nebuvo populiari, o dabar, labai gaila, bet pasidarė visišku popsu.

Nemanai, kad ir „būti menininku“ tapo mada?

Pasakymas „Aš – menininkas“ – labai juokingai skamba. Tai visiška mada. Kaip ir fotografija – dabar visi mano, kad kiekvienas, kuris turi fotoaparatą, yra fotografas, nors tai yra toli gražu nuo meninės fotografijos.

Kaip manai, kas yra talentas?

Sudėtingas klausimas. Talentas, manau, yra toks dalykas, kurio pats nesugebi suvokti, ar turi talentą, ar ne. Talentingas žmogus yra tas, kuris visą idėją, virsmą pastebi daug anksčiau negu visuomenė. Kartais juk praeina pora šimtų metų, kol dailininką ir jo darbus pripažįsta. Talentas – žmogaus gebėjimas yra iš anksto pastebėti ir užfiksuoti dar visuomenei to nesupratus, nepamačius.

Ar tarp Tavo bendraamžių daug besidominčiųjų daile?

Yra gana daug besidominčiųjų, bet skiriasi jų domėjimosi požiūris, sritis. Vieni tiesiog domisi paviršutiniškai, jiems užtenka nueiti į parodas, pavartyti paveikslų albumus internete. Kiti – rimtai domisi, patys piešia, konsultuojasi su mokytojais, ieško savęs. Manau, kad tikrai susidomėjimas yra didelis.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Agnė Markauskaitė
 

Bernardinai.lt