Stovyklaudami pažįstame pasaulį
2010 m. birželio 21-oji, ankstus rytas. Kauną paliekame vos bundantį. Autobusu keliausime iki Vilniaus, susipažinsime su naujais draugais, kurie penkioms dienoms taps tarsi nauja šeima, ir kartu trauksime link Drūkšių ežero, į stovyklą. Jau pirmieji nuvažiuoti kilometrai smagūs, pajuntame tarpusavio supratimą ir šilumą. Tiesa, daugelis dar nedrąsiai žvilgčiojame per petį, bandydami nuspėti greta sėdinčiųjų mintis, emocijas ar tikslus. Bet pokalbiai mezgasi sėkmingai, ir jau pasiekę Ignalinos AE buriamės į ratą. Kol pakvies gidė, žaidžiame „UNO“. Žaidimas ir ekskursija galutinai pralaužia susikaustymo ledus, tad stovyklavietę pasiekiame kaip vieninga bendruomenė.
Atvykome. Maloniai nustebino vietovės nuošalumas ir jaukumas. Nuo Drūkšių ežero kranto – vos šimtas metrų. Iš karto paaiškėjo: išvažiuoti niekas nenorės. Įsikūrėme nameliuose, atėjo pietų metas. Eidami valgyti, geriau apsižvalgėme ir pastebėjome tinklinio, futbolo, krepšinio aikšteles. Nors orų prognozė nežadėjo nieko gero, veidai nušvito, pradėjome planuoti, kada ką žaisime. Tačiau mūsų pernelyg optimistiški planai subliūško, kai galutinai išsiaiškinome tvarkaraštį. Veiklos buvo labai daug, o laiko nepakankamai, kad galėtume suspėti padaryti tyrimus ir surengti futbolo čempionatą.
Pirmiausia, kai jau buvome sotūs ir laimingi, sustojome ratu ir, giedodami himną, iškėlėme Žemės vėliavą. Vėliau įvyko pirmasis užsiėmimas – visi kibome į molį ir leidome savo vaizduotei lietis laisvai. Vieni, pirmą kartą į rankas paėmę molį, formavo medalius ar įvairias geometrines figūras, kiti, jau kiek įgudę, nulipdė žmogeliukus, puodelius, paukštelius, gyvūnėlius. Šis užsiėmimas buvo tik įžanga į penkias dienas truksiančią įtemptą dienotvarkę.
Reikėjo ištirti Drūkšių ir Skirnio ežerų vandenį, pasidomėti siliciu gyvojoje gamtoje, aplankyti Tilžę ir susipažinti su šio miestelio istorija, daugiau išmokti apie vasarą žydinčius augalus, gamtinius dažiklius, moliuskus, fotosintezę bei kvėpavimą, pažinti įvairius mikroorganizmus, Drūkšių ežero žuvis ir išsiaiškinti, kaip jas apsaugoti. Reikėjo sužinoti apie ploviklius ir jų įtaką ežero ekosistemai, išskirti DNR iš vaisių ir daržovių. Be šių praktinių užsiėmimų, išklausėme daug įvairių paskaitų, o plaukiant katamaranu dr. Laimutė Salickaitė-Bunikienė labai daug pasakojo apie apylinkes, aiškino apie Ignalinos AE įtaką Drūkšių ežerui ir apskritai aplinkinei gamtai, atkreipė dėmesį į vandens taršos priežastis ir pasekmes bei kitas ekologines problemas.
Pirmąsias tris dienas dangus buvo kiauras, todėl jokių čempionatų neorganizavome. Žygį ir net Joninių šventimą teko perkelti ir laukti palankesnio oro. Šiaip ar taip, liūdėti neteko. Šturmavome darbotvarkę, gavome progų pažiūrėti filmų, vadovė Julija užėmė integraciniais žaidimais ir linksmino gitara, o sodybos savininkai net pirtelę iškūreno. Ketvirtadienio vakare galėjome atsipūsti nuo teorijos ir praktinių užsiėmimų. Pradėjome ruoštis Joninių vakarui. Vaikinai ruošė malkas, merginos kupoliavo ir pynė vainikus. Sutemus, kuždant norus ir svajones, jie buvo paleisti į ežerą. Vieni dar nuėjo prie laužo, kiti patraukė į namelį. Tiek tos birželio nakties! O galvose visiems kirbėjo ta pati mintis: projektai. Kaip dauguma užsiėmusių žmonių, tokius darbus pasiliekame paskutinėms valandoms. Taigi. Vieni prie savo projekto puolė iškart, vildamiesi išlošti dar ir laisvo laiko. Kiti darbo ėmėsi tik švintant (vis dėlto šventė yra šventė). Bet porą valandų teko numigti, kad „nenulūžtume“ per uždarymą...
Per uždarymo ceremoniją išsiaiškinome slaptus draugus, visas meiles ir simpatijas, aptarėme stovyklos rezultatus. Ir tada atėjo... liūdniausia dalis. Su visais atsisveikinti. Skubiai susirinkome telefono numerius, su kai kuriais sutarėme susisiekti per Facebook. Padarėme paskutines nuotraukas, susėdome į autobusus... Galutinėje stotelėje Vilniuje atsisveikinome ir pasukome savais keliais.
Sėdėti traukinyje važiuojant namo buvo pati nelinksmiausia dalis Atrodo, dar aiškiau supranti, kaip buvo linksma ir gera pabendrauti su tiek puikių žmonių, tiek daug patirti ir išmokti. Visa tai dar ką tik vyko, o dabar tu jau sėdi traukinyje, skubančiame namo, ir su savo naujaisiais draugais artimiausiu metu susitiksi tik internete.
Aišku, visi šie gražūs prisiminimai neegzistuotų be būrio pasišventusių žmonių ir rėmėjų. Visų mokinių vardu norime padėkoti stovyklos vadovei Irenai Stankevičienei, kitiems pedagogams, rėmėjams, organizatoriams: dr. Laimutei Salickaitei-Bunikienei ir Julijai Baniukevič, dr. Gervydui Dieniui, Justinui Tešerskui, Teresai Zajančkovskajai, dr. Stasei Mažeikaitei, dr. Ritai Šulijienei, Marytei Šimelionytei, dr. Daliai Lukšienei. Taip pat labai dėkojame sodybos savininkams už šiltą priėmimą bei virtuvės darbuotojams už puikų maitinimą.
Kasmet šią gabiųjų moksleivių stovyklą remia UAB „Fermentas“.
Justas Raudonius ir Patrikas Pultinevičius
Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos mokiniai
Respublikinė jaunųjų chemikų - ekologų stovykla:
